Pagal savivaldybių administracijos anketinės apklausos duomenis galima spręsti, kad privačios žemės rinkos kaina atskirose šalies vietovėse daugiausia priklauso nuo žemės ūkinės vertės ir jos perspektyvinio panaudojimo galimybių.
Ilgalaikiam ūkininkavimui perkama žemė brangiausia Vidurio Lietuvos rajonuose, kur vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas yra nuo 45 iki 55. Dirvožemio savybės šiuose plotuose leidžia auginti daugiau prekinei produkcijai skirtų pasėlių, gauti didesnį derlių ir daugiau pajamų bei didesnes tiesiogines išmokas už javus ir techninius augalus. Geros ūkinės vertės žemė šiuose rajonuose kainuoja vidutiniškai nuo 3000 Lt/ha iki 5000 Lt/ha, o atskirose ypač paklausiose vietovėse – iki 6000 – 7000 Lt/ha. Už nuomojamą iš savininkų dirbamą žemę metinis nuomos mokestis sudarė 150 – 250 Lt/ha (atskirose vietovėse – iki 300 Lt/ha), o už nuomojamas pievas ir ganyklas – atitinkamai 100 – 150 (iki 200) Lt/ha. Didesnė žemės vertė, respondentų nuomone, buvo dėl geros žemės agrarinės būklės, privažiavimo kelių, žemės sklypų išsidėstymo arčiau stambių gyvenamųjų vietovių. Daugiau mokama ir tuo atveju, jeigu parduodamas didesnis žemės plotas. Kita priežastis, didinanti žemės kainą, yra mažėjanti žemės sklypų pasiūla. Žemės kaina mažesnė esant melioracijos sistemų defektams. Skaičiuojant vienam žemės ūkio naudmenų našumo balui, vidutiniškai šiuose derlingų žemių rajonuose buvo mokama apie 100 Lt/ha.
Kita grupė rajonų išskirtina Rytų Lietuvoje – juose vyrauja smėlingos ir kalvotos mažos ūkinės vertės žemės, įvertintos 31 – 41 našumo balais. Šių rajonų privačios žemės rinkos kaina svyruoja nuo 800 – 1000 Lt/ha iki 2000 Lt/ha; vidutiniškai – apie 1500 Lt/ha, arba 40 – 60 Lt/ha vienam žemės ūkio naudmenų našumo balui. Dirbamos žemės vidutinis metinis nuomos mokesčio dydis sudaro iki 100 – 150 Lt/ha, pievų ir ganyklų –50 – 100 Lt/ha ir dar mažiau. Žemės kainos didinimo priežastys tos pačios – atstumas iki pagrindinio kelio ir miestelio, išsidėstymas greta žemę perkančio ūkininko nuosavos žemės (stambinant laukų masyvus). Tokia pat padėtis yra ir nenašias žemes turinčiuose Žemaitijos rajonuose bei seniūnijose.
Likusiuose rajonuose privačios žemės kaina kinta, priklausomai nuo vietos sąlygų, nuo 1500 – 2000 Lt/ha iki 3000 – 4000 Lt/ha, t. y. sudaro apie 60 – 80 Lt/ha vienam žemės ūkio naudmenų našumo balui. Žemės nuomos mokesčio dydis atitinkamai siekia nuo 50 – 100 Lt/ha iki 150 – 200 Lt/ha.
Perkamų žemės sklypų perspektyvinį panaudojimą daugiausia apsprendžia galimybė juose statyti pastatus, t. y. juos panaudoti kitai (ne žemės ūkio) veiklai. Respondentų duomenimis, kaimiškuose rajonuose perkant žemę, numatomą panaudoti gyvenamajai statybai, prie miestų, jos kaina padidėja 10 kartų, prie miestelių – 5 kartus, rekreacinėse teritorijose – 15 – 20 kartų. Didesnę paklausą turinti žemė kainuoja:
- arti miestelio – 500 – 1000 Lt/a;
- arti rajono centro – 800 – 1500 (atskiruose rajonuose – iki 3000 – 5000) Lt/a;
- arti Vilniaus ir kitų didžiųjų miestų – 5000 – 10000 Lt/a ir daugiau;
- arti kitų stambių apskričių centrų bei gyventojų traukos objektų – 2000 – 5000 Lt/a;
- rekreacinėse vietovėse – 1500 – 3000 Lt/a, o atskiri žemės sklypai – iki 2000 – 5000 Lt/a;
- komercinei statybai numatomose teritorijose – 1500 – 3000 Lt/a, atskirose vietovėse – iki 4000 - 5000 Lt/a ir dar daugiau.
Nors pirkėjai už tokią žemės ūkio paskirties žemę sumoka kartais net iki 100 kartų didesnę kainą, nei kainuoja žemė ilgalaikiam ūkininkavimui, tačiau vadovaujantis Žemės įstatymu jie privalo ją naudoti pagal nustatytą pagrindinę paskirtį, t. y. žemės ūkio veiklai. Be to, žemės savininkas privalo ariamąją žemę, kurios dirvožemio našumas didesnis už vidutinįšalyje, taip pat žemę, kurioje yra eksploatuojamosmelioracijos sistemos,naudoti taip, kad nesumažėtų jos plotas,išskyrus ekologiškai nuskurdintose gamtinio karkaso teritorijose, ir nepablogėtų dirvožemio savybės. Galimybės pakeisti šios žemės paskirtį realizavimas galimas tik po to, kai konkrečiam žemės sklypui bus parengtas detalusis planas ir jeigu numatomoms statyboms, mažinančioms dirbamos žemės plotą, pritars visuomenė (viešo svarstymo metu) bei savivaldybės taryba, tvirtindama detalųjį planą. Be to, žemės savininkas turėtų žinoti Civilinio Kodekso nuostatą, kad žemės sklypo savininkas turi nuosavybės teisę į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas tiek, kiek ši teisė neprieštarauja įstatymams ir kiek būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį. Tai reiškia, jog žemės savininkas neturi teisės pardavinėti nuimto derlingojo dirvožemio. Už tai įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę ir baudą nuo 300 iki 500 litų (už pakartotinį pažeidimą – 500 – 1000 Lt).
Šaltinis: ŽŪIKVC
Daugiau informacijos – 2007 m. leidinyje Agrorinka, Nr. 79 |
