Nors aktyvumas žemės ūkio paskirties žemės rinkoje per 2008 metus ir sumažėjo daugiau nei penktadaliu (21,2 %), bet kainų tai iš esmės nepaveikė, ir jos 2008 metais daug kur pasiekė savo aukščiausias reikšmes. Tačiau jau IV ketvirtį ėmė rastis požymių, kad rinkoje parduoti sklypų už nusistovėjusią rinkos kainą nebepavyksta, o lėtėjančios ekonomikos augimo prognozės rodė, kad 2009 metais ūkis gali pereiti į smukimo fazę.
Visgi, savo dydžiu Lietuvos ūkio smukimas 2009 m. I pusmetį pralenkė net niūriausias prognozes. Žemės ūkio paskirties žemės rinkoje aktyvumas per I pusmetį taip pat sumažėjo dar penktadaliu (22,5 %), lyginant su 2008 m. II pusmečiu, todėl labai nukentėjo rinkos likvidumas. Buvusiomis kainomis pirkėjai nustojo pirkti, o iš pardavėjų rinkoje imta tikėtis labai ženklių kainos nuolaidų. Tokia situacija įnešė daug sumaišties į jau gana nusistovėjusią žemės rinką. Dauguma pardavėjų žemę žemesne kaina pardavinėja tik verčiami aplinkybių, o likusieji yra nusiteikę sulaukti geresnių kainų, todėl teritoriniu požiūriu rinkoje išryškėjo labai dideli netolygumai, kai kainos gali labai skirtis netgi gretimose seniūnijose.
Kaip rodo atlikta apklausa, per 2009 m. I pusmetį žemės ūkio paskirties žemės kainos Lietuvoje nuo buvusio 2008 m. lygio sumažėjo vidutiniškai 18,1 %, tačiau kai kuriose vietovėse sumažėjimas siekė net 30–60 %, o kitur – tik 10–20 %. Buvo ir tokių vietovių, kur paklausa išliko aukšta, o kainos išliko nepakitę ar net 10–20 % paaugo. Sumažėjusią žemės paklausą ir kainų sumažėjimą daugelis respondentų sieja su objektyviai sumažėjusiomis pajamomis iš žemės ūkio veiklos dėl sumažėjusių produkcijos supirkimo kainų ir išaugusių žemės įdirbimo kaštų. Visgi, laikinas pajamų sumažėjimas labiau turėjo paveikti ne žemės pardavimo, bet nuomos kainas, o jos iš tiesų sumažėjo mažiau (~10,9 %).
Mažėjant kainoms derlingesnė žemė tampa įperkama platesniam pirkėjų ratui, todėl jos santykinis svoris žemės pardavimuose didėja, o prastesnės žemės – mažėja. Dėl to žemės kainos vidurkis Lietuvoje (be Vilniaus miesto įtakoje esančios teritorijos) 2009 m. I pusmetį iš esmės keitėsi nedaug ir siekė 3610 Lt/ha arba vos 3 % mažiau nei 2008 m. (3740 Lt/ha), nors beveik visose kainų grupėse kainos mažėjo daugiau.
Sumažėjusi paklausa namų valdų žemei ir kritusios jos kainos leido tiksliau nustatyti dirbamos žemės kainas aplink didmiesčius. Vilniaus r. jos siekė 11–17,5 tūkst. Lt/ha, aplinkinėse teritorijose – apie 9–10 tūkst. Lt/ha, t.y. maždaug tiek, kiek ir Kauno r., Klaipėdos r. ir kitur netoli urbanizuotų vietovių. Prasčiausios ūkinės vertės žemė čia kainavo ~5,5 tūkst. Lt.ha.
Likusioje teritorijoje aukščiausios dirbamos žemės kainos buvo intensyviai žemės ūkio veiklą plėtojančiuose Vidurio Lietuvos rajonuose. Čia už vidutinės ūkinės vertės žemę 2009 m. buvo mokama vidutiniškai 3,8 tūkst. Lt/ha, už geros ūkinės vertės žemę – apie 5,5 tūkst. Lt/ha., tačiau brangesnėse vietovėse Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės apskrityse – ir 6–7 tūkst. Lt/ha (atskirais atvejais net iki 8–9 tūkst. Lt/ha). Pigiausia žemė Vidurio Lietuvoje kainavo vidutiniškai 2,8 tūkst. Lt/ha. Lyginant su 2008 m. vidurkiais, kainos Vidurio Lietuvoje sumažėjo ~20–27 %, o sumažėjimas daugiau palietė geros ūkinės vertės žemę. Prasčiausios žemės kaina mažėjo nedaug.
Vakarų Lietuvoje vidutinės ūkinės vertės žemė kainavo ~2,9 tūkst. Lt/ha, geros ūkinės vertės žemė – 4,7 tūkst. Lt/ha, prasčiausia – 1,8 tūkst. Lt/ha. Lyginant su 2008 m., vidutinės kainos Vakarų Lietuvoje sumažėjo tik 13–16 %, tačiau, skirtingai nei Vidurio Lietuvoje, čia kainų kritimas labiau pasireiškė prastesnės ūkinės vertės žemei, o geros žemės kaina beveik nesikeitė.
Pietų Lietuvoje vidutinės ūkinės vertės žemė 2009 m. I pusmetį kainavo 2,4 tūkst. Lt/ha, geros ūkinės vertės žemė – 3,8 tūkst. Lt/ha, o prastos ūkinės vertės žemė – 1–1,5 tūkst. Lt/ha arba, silpniausiose rinkos požiūriu vietovėse, dar mažiau. Šiame regione vidutinės kainos jau buvo spėję nukristi anksčiau nei kituose regionuose, todėl 2009 m. I pusmetį jos keitėsi nedaug ar netgi kažkiek padidėjo.
Rytų Lietuvoje kainos buvo panašios į Pietų Lietuvos, tik dar žemesnės. Vidutinės ūkinės vertės žemė čia kainavo 2,2 tūkst. Lt/ha, geros ūkinės vertės žemė – 3,2 tūkst. Lt/ha, o prasčiausios ūkinės vertės žemė – apie 1,5 tūkst. Lt/ha. Lyginant su 2008 m., vidutinės kainos Rytų Lietuvoje išliko beveik nepakitę, tik geriausia (t.y. ir brangiausia) žemė atpigo dar ~14,5 %.
Nuomos kainos per 2009 m. I pusmetį keitėsi nedaug – vidutiniškai Lietuvoje siekė 133 Lt/ha už dirbamą žemę (150 Lt/ha 2008 m.) ir 111 Lt/ha už pievas ir ganyklas (116 Lt/ha 2008 m.). Už geros ūkinės vertės žemės nuomą vidutiniškai Lietuvoje buvo mokama iki 200 Lt/ha (brangesnėse vietovėse iki 250-350 Lt/ha), už vidutinės ūkinės vertės žemę – apie 100-150 Lt/ha, o už prasčiausią – apie 100 Lt/ha ar mažiau. Nepaisant rinkos nuosmukio, dalyje Vidurio Lietuvos apskričių (Kauno aps., Šiaulių aps.) ir daug kur kitur nuomos kainos ne mažėjo, bet netgi išaugo ~10–20 %, nes žemės poreikis žemėnaudų plėtrai išliko, o ankstesnių žemės įsigijimo planų, galbūt, buvo atsisakyta arba su žemės pardavėjais nepavyko sulygti dėl kainos.
Šaltinis: ŽŪIKVC |
